Et, ir kartais pamatai/nujauti kaip greit gali dingt iš kito žmogaus gyvenimo, dar nesenai įrodinėjo koks svarbus draugas esi. Ir baimė kažkokia, jog greit bus taip, kad iš bendravimo teliks “labas/labas”… Na bet viskam ateina savas laikas, gal per daug jaudinuos ir pesimistiškai mąstau, laikas parodys…
EDIT: Žinot, puikiai jaučiuos, pačiam net keista, lyg išlaisvintas iš sąstingio, užsistovėjimo vienoj vietoj per ilgai. Tingiu rašyt daugiau, reik butelį gert ir matiekai ruoštis 
